Pagrindinė reaktoriaus funkcija yra patobulinti maitinimo sistemos veikimą, įskaitant pagerinant nekrovimo ar apkrovos linijų talpos efektą, pagerinti įtampos pasiskirstymą tolimojo perdavimo linijos . Be to, reaktoriai taip pat gali būti naudojami siekiant apriboti trumpojo jungimo sroves, kaupiant elektros energiją, slopinti viršįtampio sroves ir harmonines sroves.
Darbinio reaktoriaus principas daugiausia grindžiamas elektromagnetinės indukcijos poveikiu. Grandinėje yra tam tikras induktyvumo laipsnis, kuris gali užkirsti kelią srovės pokyčiams. Kai laidininkas įjungiamas, magnetinis laukas susidaro toje erdvėje, kurią jis užima, todėl visi laidininkai, galintys nešti srovę, yra indukciniai. Reaktoriai padidina induktyvumą, kai laidai vingiuoja į solenoidinę formą (vadinamą tuščiaviduriais reaktoriais) arba įkišdami geležies šerdes (žinomus kaip geležies šerdies reaktoriai), kad būtų veiksmingiau užkirsti kelią srovės pokyčiams.
Galios sistemoje yra du reaktorių laidų metodai: serijos jungtis ir lygiagretus ryšys. Serijos reaktoriai daugiausia naudojami norint apriboti trumpojo jungimo sroves, taip pat gali būti sujungti iš eilės arba lygiagrečiai su kondensatoriais filtruose, kad būtų galima apriboti aukštos eilės harmoniką elektros tinkle. Lygiagrečiai reaktoriai daugiausia naudojami norint pakeisti ir pagerinti reaktyviosios galios veiklos sąlygas energijos sistemose, pavyzdžiui, sugeriant įkrovimo talpinę reaktyviąją galią iš kabelių linijų ir užkertant kelią savęs sužadinimo magnetinio rezonanso reiškiniams, kai generatoriai turi ilgąsias linijas.